Viešasis psichoanalizės diskursas.
Žvelgiant iš Emanuelio Levino etinės pozicijos.
Tomas Kajokas
„Aš tvarstau žaizdas, Dievas gydo“( A. Pare)
"Visi esame kalti už visus ir visiems, o aš labiau negu kiti" (F. Dostojevskis)
Įvadas
Epigrafui pasirinkui dviejų autorių citatas. Pirmąją S.Freudas naudojo savo raštuose apibūdinti psichoanalitiko darbą. antroji daugelį kartų sutinkama E.Levino tekstuose.
Psichoanalizę XX amžiaus pradžioje išgarsino vieši Trečiadienio draugijos narių pasisakymai, straipsneliai laikraščiuose ir pan. Pastaraisiais dešimtmečiais psichoanalitikai (išskyrus Lacan‘o mokyklą ir sekėjus) mažai reiškiasi viešumoje, nors toks uždavinys be paliovos keliamas įvairiuose kongresuose, pirmiausia turint omenyje pačios psichoanalizės ateitį.
Šiame pranešime ketinu kalbėti, kaip psichoanalizė reiškiasi viešumoje. Kaip ji tada girdima ir suprantama? O jeigu ji tyli?
Ta pačia proga psichoanalitinės minties bendruomenei noriu pristatyti Emanuelį Leviną.
Pranešimo planas
Kalbėdami apie psichoanalizės viešąją raišką, negalime atsiriboti nuo aplinkybės, jog esame ne tik psichoanalizės profesionalai, tačiau ir viešojo gyvenimo nariai. Šiame pranešime kalbėsiu apie diskursą, kylantį iš analitinės bendruomenės. Nenagrinėsiu, kaip apie psichoanalizę kalba žmonės, nesiejantys su ja savo profesinio tapatumo.
Pirmiausia pateiksiu J.Lacan‘o diskurso tipologiją. Naudodamasis šia tipologija bandysiu pateikti pavyzdžius bei pabandysiu apibrėžti vyraujantį psichoanalizės diskursą. Galiausiai į viešąjį diskursą pažvelgsiu iš Emanuelio Levino etinės pozicijos.
Keturi diskurso tipai
Jacques Lacan'as diskursą pasiūlė vertinti kaip santykių atitikmenį. Diskursą jis aprašė netolygių galių keturkampį. Vyraujanti galia lemia diskurso tipą. „Gryno“ diskurso nebūna, tai veikiau būdas žvelgti į diskurso pobūdį.
Šiame galių lauke veikia Žymintysis Meistras (S1) [nors galbūt suprantamiau būtų jį vadinti įreikšminančiu]; subjekto simbolinis registras, asmeninė simbolinė tvarka – (savoir) (S2) [ją ir siekia atskleisti psichoanalizė]; nepasiekiamas trokštamas begalinio malonumo objektas a, kurio nepasiekiamumas apibūdinamas malonumo perviršiu [analizėje ryškėjantis kaip suklastotas tikslas/objektas]; bei čia ir dabar manisfestuojantis subjekto simptomas ($).
J.Lacan‘as skiria keturis skirtingus diskurso tipus - Meistro, Universiteto, Isteriko ir Analitiko.
Pirmasis – Meistro diskursas.
Meistras diktuoja simbolinę tvarką ir nusavina subjekto sukuriamą produktą. Meistras primeta ir subjekto reprezentaciją simboliniame pasaulyje. Tai pozicija, kuri nustatyto taisykles, nubrėžia ribas, steigia moralę. Tai statutinis diskursas, kuriame vyrauja galia. Meistras prisidengia beveik religiniu požiūriu į realybę: realybės principas sako, jog malonumas turi būti atidėtas tam, kad būtų pasiektas tikslas; nesunkiai matoma analogija su religijomis: vargas žemėje, palaima rojuje. Meistro diskursas suponuoja ir vergo poziciją. Vergas gali sukilti ir nuversti Meistrą, arba tiesiog laukti Meistro mirties. Neleistinai supaprastinus, Edipo istorijoje – tai Lajus, Edipo tėvas.
Antrasis – Universiteto diskursas.
Universiteto diskursas grindžiamas žinojimu, objektyvumu, moksliškumu, neginčijamumu. Visgi, šio diskursas remiasi Meistro autoritetu. Edipo istorijoje – tai perkėlimo atitikmuo, Delfų orakulo išsakyta lemtis.
Trečiasis – Isteriko diskursas.
Isteriko diskursas lieka subjektui kaip simptomo išraiška, subjektyvi nuomonė. Tai paciento, kūrėjo, traumos, netekties arba pergalės diskursas. Analitinė situacija kiekvieną pacientą paverčia Isteriku. Edipo istorijoje – tai pats Edipas.
Ketvirtasis – Analitiko diskursas.
Analitiko diskursas yra Meistro diskurso priešingybė. Analitiko diskurse vyrauja trokštamas, ir tuo pat metu neįmanomas, beribį džiaugsmą galintis teikti objektas a. Kai analitikas nustoja būti žinančiu/išmanančiu, simbolinę tvarką (o kartu ir savo moralę bei etiką) pradeda kurti/ atradinėti pats subjektas. Edipo istorijoje – tai Motina.
Diskurso pavyzdžiai psichoanalizėje
Universiteto diskursas
Pradedu Universiteto diskursu, nes nuo pirmųjų savo gyvavimo dienų tai vyraujantis psichoanalizės raiškos būdas. S. Freudas visada siekė būti mokslo ir universiteto žmogumi. Jis sistemingai siekė atsiriboti nuo visuomenėje vykstančių procesų, pasilikdamas sau eksperto vaidmenį. Tokios laikysenos pavyzdžių apstu.
Pirmasis universiteto diskurso pavyzdys.
1907 metais C.Ehrenfels, austrų filosofas, išspausdino knygą „Seksualinė etika“, kurioje remdamasis Freudo idėjomis, siūlė poligaminę visuomenės struktūrą, kurioje tik patys geriausi – vyriškiausi - vyrai taptų rūšies tęsėjais – ir taip atstatytų monogamijos griaunamą natūralią atranką. Freudas netruko išspausdinti atsakomąją esė ‘Civilized’ Sexual Morality and Modern Nervous Illness‘, kuria nedviprasmiškai palaikė Von Ehrenfels, tačiau atsisakė reformatoriaus vaidmens:„Neabejotina,jog gydytojo darbas nėra eiti priekin siūlant reformas; visgi, mano manymu, galėčiau paremti tokių pasiūlymų neatidėliojamumą.“
Antrasis universiteto diskurso pavyzdys:
Kai 1908 metais Salzburgo kongrese Otto Gross'as palygino Freudą su Nyče ir pranašavo revoliucingas permainas moksle ir visuomenėje, Freudas reagavo itin santūriai, žodžiais kiek primenančiais Zauerveino priesaką lietuviams: „Esame gydytojais, tokiais turime ir likti“.
Trečiasis universiteto diskurso pavyzdys:
1930 metais S. Freudas parašo vieną bene garsiausių savo veikalų „Civilizacijos nepatogumai“ (Civilization and its discontents, 1930). Nelygybė, karas, priešiškumas kitam matomi kaip natūrali žmogaus būsena, kurią kartas nuo karto pažaboja laikini nugalėtojai. S.Freudas ilgam apsistoja ties krikščioniška nuostata „Mylėk savo artimą, kaip save patį“ (iš Evangelijos pagal Morkų, Mk 12, 28b–34). Kodėl turėčiau? Ar tai išvis įmanoma? – klausia S.Freudas ir atsako: žinoma, nėra ir negali būti jokio vidinio motyvo artimo mylėti. Bendrystė įmanoma tik dėl narcistinio pobūdžio investicijų.Meilę svetimšaliui S.Freudas lygina su meile vabzdžiui, sliekui ar gyvatei. Kvietimas mylėti savo priešą S.Freudui atrodo visai absurdiškas, nes instinktyviai trokštama priešo mirties. Freudas pagalbon pasitelkia net Heinės pasakojimą : „Esu nusiteikęs kuo taikingiausiai. Mano norai būtų tokie: kuklus namelis šiaudiniu stogu, tačiau gera lova, geras maistas, šviežias pienas ir sviestas, gėlės pireš langą ir keli puikus medžiai prieš duris; ir jei Dievas norėtų išpildyti visus mano norus, jis suteiktų man džiaugsmo matyti šešis ar septynis priešus kabančius ant šių medžių. Prieš pat jų mirtį sujaudinta širdimi turėčiau atleisti jiems visa, ką blogo man padarę. Tikra tiesa, kiekvienas privalo atleisti savo priešams – bet ne anksčiau, nei jie bus pakarti.“
Taigi, pasak S.Freudo, suvaržytas instinktyvumas žmones neišvengiamai paverčia nelaimėliais ir ligoniais. „Jei civilizacija verčia žmogų tokiu milžinišku mąstu aukoti ne vien savo seksualumą, tačiau ir savo agresyvumą, galima lengviau suprasti, kodėl šioje civilizacijoje žmogui sunku būti laimingu.“(1930). „Civilizuotas žmogus dalį savo laimės galimybių iškeitė į dalį saugumo“ (1930). Galbūt įmanoma būti laimingesniu, atsisakius saugumo? Įmanoma, sako S.Freudas, nors su tam tikra išlyga, tai nugalėtojų laimė.
Ketvirtasis universiteto diskurso pavyzdys
1932 metais ekonominės krizės išvargintame pasaulyje įsigalint revanšistinėms nuotaikoms, nujausdami artėjantį karą, pacifistai intelektualai kvietė pasisakyti prieš karą. A.Einstein‘ui buvo pasiūlyta pasirinkti viešo susirašinėjimo partnerį. A.Einstein‘as pasirinko S.Freudą. Parašė jam asmenišką laišką, išdėstydamas sumanymą, bei publikavimui skirtą laišką. S. Freudas ilgai dvejojo. Šiam susirašinėjimui tarpininkavęs L.Steinig‘as pacitavo S.Freudą: „Visą savo gyvenimą turėjau sakyti žmonėms sunkiai virškinamas tiesas. Dabar esu senas, ir tikrai nenorėčiau jų kvailinti“. S.Freudas pažadėjo atrašyti, tačiau atvirai suabejojo, ar jo atsakymas patenkins šios iniciatyvos iniciatorius.
Atsakymą S.Freudas pradeda klausimu, kodėl fizikui turėtų rūpėti karo ir taikos klausimai? Juk fiziko profesija nepadeda į tokį klausimą atsakyti. Tad ai būsiąs eilinio piliečio iniciatyva. Sau S.Freud‘as rezervuoja jau įprastą eksperto vietą, pabrėždamas, jog tai tėra samprotavimai. Apibūdindamas karą kaip apie teisingumo ir prievartos priešpriešą, S.Freudas atmeta bet kokią galimybę karo išvengti. Teisingumas, pasak S.Freudo, nustatomas tik proporcija: vieno ar kelių prievarta prieš daugumos prievartą vienam ar keliems. Tik galia steigia teisingumą, visa kita, pasak S.Freudo yra „tautologija ir apgaulingas spindesys“. S.Freudui karas – galimybė pasiekti santykinės ir laikinos taikos laikotarpį. Svarstydamas įvairias galimybes išvengti karo ar žmogaus agresyvumą pakreipti kita vaga, S.Freudas galų gale jas apibūdina kaip utopines „ malūnas mala taip lėtai, jog, belaukiant kol miltai bus sumalti, žmogus bus miręs badu“. A.Einstein‘as padėkojo S.Freudui už laišką, tačiau atsakymas šio susirašinėjimo iniciatorius išties nuvylė. Antraip būtų sunku paaiškinti, kodėl susirašinėjimas teišspausdintas vos kelių tūkstančių tiražu, tik 1933 metais, Hitleriui jau atėjus į valdžią. 1936 metais, atsakydamas į mandagų A.Einstein‘o sveikinimą gimtadienio proga, S.Freudas paatviravo nesitikįs palaikymo, ir gan ironiškai klausė – „tarp kitko, ar nemanote, kad su manimi būtų elgiamasi geriau, jei mano doktrinose būtų daugiau klaidų ar kvailinimo?“, veikiausiai turėdamas galvoje susirašinėjimą karo ir taikos tema.
Meistro diskursas
Bene ryškiausiu su psichoanalize siejamo Meistro diskurso pavyzdžiu galėtų būti Edward Bernays, dvigubas Freudo sūnėnas (į Ameriką emigravusių Freudo žmonos brolio ir Freudo sesers sūnus, šiandien žinomas pasaulyje kaip viešųjų ryšių pradininkas, įvardijamas kaip vienas įtakingiausių praėjusio šimtmečio amerikiečių). Tiesą pasakius, S.Freudas apie sūnėną atsiliepdavo santūriai (veikiausiai, tai neatsiejama nuo jo antipatijos Amerikai) – „pažinojau jį kaip sąžiningą vaikiną. Nežinau, ar smarkiai jis suamerikonėjo“.
Pirmasis Meistro diskurso pavyzdys
E.Bernays, nepretenduodamas tapti psichoanalitiku, psichoanalizę ir psichologiją apskritai pavertė verslu. Žmogaus ir minios iracionalumas, nesąmoningi troškimai ir baimės tapo prielaidomis minia manipuliuoti. E.Bernays tvirtino, jog mokslinė manipuliacija viešąja nuomone būtina tam, kad išvengtume chaoso ir konfliktų. Viena pirmųjų psichoanalizės ir verslo sąjungų užmegzta siekiant moteris paversti rūkorėmis. 1920 metais A.Brill‘is, vienas pirmųjų JAV psichoanalitikų, konsultavo E.Bernays, kaip rūkymą padaryti patraukliu moterims. A.Brill‘is privačiai pašmaikštavo, kad tai tolygu „duoti joms savus penius“, o viešame diskurse tai skambėjo kaip moterų išsilaisvinimo iš vyrų priespaudos žygis. Cigaretes ta proga W.Brill‘is pakrikštijo “laisvės fakelais“.Savo rožtu E.Bernays ne tik suorganizavo žavių sufražisčių (to laikotarpio žavių moterų judėjimas už lygias teises) žygį Niujorke, tačiau pasirūpino, kad tai patraukliai aprašytų spauda, žinoma, už tos pačios tabako pramonės pinigus.
1928 E.Bernays parašė jį išgarsinusią knygą „Propaganda“.
„Sąmoninga ir sumani manipuliacija masių įpročiais ir nuomone yra svarbus demokratinės visuomenės elementas. Manipuliuojantieji šiuo nematomu visuomenės instrumentu ir yra neregima valdžia, kuriai priklauso mūsų šalies tikrosios valdymo galios. Mums vadovauja, mūsų protai šlifuojami, skoniai formuojami,idėjos įteigiamos, ir dažniausiai tų, apie kuriuos nieko nesame girdėję.[ ...] beveik keiviename kasdienos įvykyje, politikoje ar versle, socialiniame elgesyje ar etiniuose svarstymuose, vyrauja santykinai maža asmenų grupė [...], išmananti masių psichikos procesus ir socialinius šablonus. Tai jie traukia virveles, kontroliuojančias viešąją nuomonę“ (E.Bernays. Propaganda, 1928.)
Paties autoriaus tvirtinimu, šią knygą itin vertinęs Hitlerio propagandos meistras Joseph‘as Goebbels‘as. Dabar tai vadinama viešaisiais ryšiais.
Analitiko diskursas
Viešoje erdvėje išlaikyti analitiko diskurso neįmanoma. Jis galimas tik psichoterapijos kabinete.
Pasiryžus kalbėti viešumoje apie skaudamą, aktualų dalyką, beveik neįmanoma išvengti Isteriko diskurso. Turint omenyje tas pačias Edward Bernays pradėtas ir visų valdžių pamėgtas viešųjų ryšių akcijas, labai nesudėtinga įsilieti į isterinį chorą, gelbstint ar užstojant tariamas ir tikras aukas, ir bematant pasidalinti į dvi skirtingas grupes... Gali šį diskursą slėpti, tačiau neišvengiamai atsidengi, su visais savo simptomais, vaikystės traumomis, momentiniu ar laikinu regresavimu. Todėl kalbantys tuo diskursu tampa pažeidžiami, atviri kitų analizei ir visokeriopoms interpretacijoms. Tarkime, gana populiaru kuriai nors grupei ironiškai priklijuoti Stokholmo sindromo sąvoką, nors būtent taip ir reiškiasi unikalus gebėjimas įžiūrėti žmogiškas savybes mirtiname prieše.
Isteriko diskursas (išsižadant isterikų)
Isteriko diskurso netrūko nuo pat pirmųjų psichoanalizės dienų.
Paminėčiau Karlą Krausą, XX amžiaus pradžios austrų visuomenininką, žurnalistą, reformatorių, leidėją. Jis ir jo bendraminčiai suteikė S.Freudo idėjoms skandalingos šlovės ir padėjo suburti Trečiadienių draugiją. Draugijai augant, po Salzburgo kongreso skandalinga tarpusavio retorika jau išsiverždavo į viešumą, prasidėjo skandalingi atsitraukimai. Psichoanalitikų draugijos nuomonės technikos ir teorijos požiūriu svyravo nuo konservatyvaus E.Bleulerio iki skandalingųjų, terapinę laisvą meilę propoguojančių Otto Grosso ir Fritzo Wittelio.
Ironizuodamas pasakyčiau, jog isterikams psichoanalizėje nebuvo vietos.
Vienu ryškiausių pavyzdžių galima rasti žvelgiant į Wilhelmo Reicho gyvenimą. Pagavaus proto S.Freudo proteže aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje. W.Reichas manė, kad socialinis išsilaisvinimas įmanomas tik išlaisvinus orgazmą. Vėliau mirties instinktą siejo su kapitalistine sistema. Nepavykus atšaukti publikacijos, S.Freudas pareikalavo bent prierašo, jog straipsnis parašytas lojalaus bolševiko, taikančio į partijos liniją. Atsitraukęs ir atstumtas, pašalintas iš įvairių draugijų ir benamis, 1934 metais W.Reichas dar sugebėjo išspausdinti „ Mass Psychology of Fascism“. Maždaug tuo pačiu metu Anna Freud teiravosi E.Jones, ar būtų galima Reichą pašalinti iš TPA, mat politizuodamas psichoanalizę, jis visiems kelia pavojų. Net S.Ferenczis sutiko, jog būtina nusikratyti W.Reichu. Liucernos kongrese 1934 metais W.Reichas buvo pašalintas iš IPA, formaliai dėl teorinių nesutarimų. Užat tame kongrese gana maloniai buvo sutikti nuo žydų jau apvalyto Berlyno instituto delegatai.
Isteriškojo diskurso reabilitacija
Mažai kam žinoma, kad Hana Segal ir Egle Laufer 1983 įkūrė psichoanalitikų organizaciją prieš branduolinį karą. Hanna Segal pasisakydavo viešai, rašė straipsnius apie mirteis vara bei šizoidiniu-paranoidinu skilimu pagrįstą tarptautinę politiką ir imperinius karus. Jos nuostatas aiškiai apibūdina straipsnio pavadinimas - „Tyla yra tikras nusikaltimas“( „Silence is real crime“, 1985). Hana Segal atvirai kritikavo ir taip vadinamą kovą su terorizmu, karą Irake ir Afganistane. Milžiniškas, prieš karą nukreiptas demonstracijas, ji matė, kaip tokios kovos sėkmę, ir liudijimą, jog įmanoma pasipriešinti šizoidiniam – paranoidiniam pasaulio supratimui. Pasak. H.Segal, grupė suteikia psichoziniam funkcionavimui pateisinimą analogišką į religinėse grupėse Dievo suteikiamą galią.
H.Segal ar V.Volkan psichoanalitinis diskursas – kaip intersubjektyviojo trečiojo galimybė, kaip pasipriešinimas projekcinės identifikacijos būdu primetamam kerštui, priešo dehumanizavimui. Tiek H.Segal, tiek ir V.Volkan, kitaip nei prieškario viešajame diskurse, neakcentuoja vieno asmens asmeninių savybių, nesmerkia į psichozines gynybas įsitraukiančių grupių, bet stengiasi suprasti anihiliacinių baimių kilmę bei rasti būdus dialogui.
Kodėl Emanuelis Levinas?
Emanuelio Levino filosofiją kaip kontrapunktą pasirinkau dėl kelių aplinkybių.
Visų pirma, jis vienas svarbiausių XX amžiaus mąstytojų, ir, be abejonės, pats ryškiausias XX amžiaus etikas. Trumpai Leviną filosofiją galim nusakyti ir taip: kokią vietą Kitas (žmogus) užima mano gyvenime? Nenuostabu, kad E.Levino idėjas kaip epigrafą pasirenka tokie psichoanalitikai intersubjektyvistai kaip Robertas Stolorow ir Donna Orange. PEP-WEB psichoanalitinėje duomenų bazėje pateikiami 262 straipsniai, kuriuose cituojamas E.Levinas. Apie E.Levino ir psichoanalizės sankirtas parašyta nemažai knygų. Karnac leidykla išleido dvi Paul Marcus E.Levinui ir psichoanalizei skirtas knygas - 2008 metais“Being for the Other“ („Būti kitam“), o 2010 –aisias - „In search of the good life“ („Ieškant gero gyvenimo“).
Antra aplinkybė – Emanuelio Levino pažiūros formavosi tada, kai S.Freudas jau buvo publikavęs tekstus artima tematika – „Anapus malonumo principo“ bei „Civilizacijos nepatogumai“ (Civilization and its discontent).
Trečia aplinkybė – Emanuelis Levinas gimė 1906 metais Kaune, čia baigė ir žydų gimnaziją. Levinai gyveno iki šių dienų neišlikusiame name, anuomet Kalėjimo, dabar Spaustuvininkų gatvėje, visai greta Sveikatos mokslų universiteto. Kieme yra nedidelė lentelė, pakabinta minint jo 100 – ąjį gimtadienį. Lietuviškai parašė ir publikavo vos vieną straipsnį, tačiau pasiliko lietuvišką pavardės galūnę. Svarbiausi darbai parašyti prancūzų kalba; iš čia driekiasi dar viena gija – JAV lietuvis fenomenologas Alfonsas Lingis yra vienas svarbiausių Emanuelio Levino vertėjų į anglų kalbą. Lietuviškai išleistos dvi Emanuelio Levino knygos – „Etika ir begalybė“ (2002) bei viena paskutiniųjų knygų – straipsnių rinkinys „Apie Dievą, ateinantį į mąstymą“ (2006).
Ketvirtoji aplinkybė – mano paties savirefleksijos, bandymas atrasti asmeninį santykį su E.Levino etine maksima.
Žvelgiant iš E.Levino intersubjektyvumo pozicijų
Levino filosofija kildinama iš kelių skirtingų šaltinių - rusų literatūros, žydų religinės tradicijos, Vakarų filosofijos ir vokiečių fenomenogijos.
Levino filosofija vadinama etika arba filosofija, kildinama iš etikos. Tai intersubjektyvumo bei betarpiškumo tyrinėjimai, aprašomi per santykį su begalybe, būtimi ir Kitu.
Šeši E.Levino skiriamieji bruožai (pagal G.Kunz, 2007)
1. Begalybė atskirta nuo totalybės, kuri suvokiama kaip kategorizavimas, asmens supaprastinimas, diagnozavimas ir pan. Kitas yra begalybės išraiška, ir kaip tik todėl – tai Dievo pasireiškimas per santykį su Kitu. Pastanga apibendrinti – visada pasikėsinimas į kito begalybę, į tai, kas jame man nežinoma, netikėta, nelaukta.
2. Levino filosofijoje troškimas/meilė atskirtas nuo poreikio. Poreikis yra stokos pasekmė, ir gali būti patenkinamas. Troškimas yra nepasotinamas, begalinis, kitybės ir Kito poreikis.
3. Radikalus pasyvumas atskirtas nuo aktyvumo. Begalinis kitas atsiveria ar ištinka mus mums esant pasyvioje būsenoje. Patiri tai kaip begalybės neišvengiamumą. Atsakomybės nesirenkame. Esame jos ištinkami, kaip pagalbos šauksmo. Pasaulis mus ištinka kaip ir atsakomybė.
4. Autonomija beprasmė nesant santykio su kitu. Kito manyje įsteigta laisvė atskirta nuo savo paties inicijuotos ir savęsp nukreiptos laisvės; laisvė įsteigiama ir įgauna prasmę tik Kito akivaizdoje atsakomybės pavidalu. ( „Niekas nėra geras savo noru, bet lygiai taip pat niekas nėra Gėrio vergas“ E.Levinas 1978). Tad laisvė geriau suprantama kaip gebėjimas suteikti laisvės kitam. Individuali laisvė – mitas, palaikomas ideologinių struktūrų.
5. Etinė lygybė atskirta nuo socialinės/teisinės lygybės. Kitaip tariant, demokratiška socialinė lygybė pagrįsta etine nelygybe. Tik suvokdami etinę nelygybę galime rasti sprendimus tose situacijose, kur paprastai kovojama dėl lygių teisių.
6. Kalbėjimas atskirtas nuo pasakyto. Kitaip tariant, žinia nesutampa su raiška, atsivėrimu, dialogu. Kalbėjimas yra kitybės atsivėrimo būdas. Veidai ir kalbėjimas yra Kito/begalybės išraiška. Diskursas randasi pasirodžius trečiajam.
Psichoanalizė ir etika
Žvelgiant iš šių E.Levino pozicijų, psichoanalizė ir visa psichologija grindžiama ontologiniu principu, t.y. klasifikavimu, kategorizavimu, apibendrinimais – t.y. nelinkusi matyti to, kas neišsitenka teoriniuose modeliuose. E.Levino manymu, psichologija kalba Meistro arba Universiteto tonu. E. Levinas atviras Isteriko diskursui, veidui, kuris įsibrauna į privačią erdvę, nelaiku, kėsinasi į mano laisvę ir komfortą, provokuoja atsakomybei... Ir turi atsakyti, nors nesitiki išganymo (tai irgi vienas iš fundamentalių Levino principų – tikėti nesitikint išganymo...). Šventumas kyla iš gebėjimo domėtis kitu. Tad paties E.Levino etinė formulė gana artima Analitiko diskursui.
S.Freudas ir tekstuose, ir asmeniniuose laiškuose ne kartą išsakė mintį, jog psichoanalizė tesuteikia galimybę būti integralesne asmenybe, tačiau atsakomybė už asmenybės turinį gula ant analizuojamojo pečių. Pasak S.Freudo, „neišmintinga būtų laukti, jog mokslas galėtų pateikti etinę sistemą...“ (laiškas O.Pfisteriui, 1908).
Retai S.Freudo tekstuose pasitaikanti etikos sąvoka dažniausiai gretinama su religija, kaip incestinių troškimų ir baimių pagimdyta tabu sistema (pav. 1916 metais publikuotame straipsnyje„Psichoanalitinio judėjimo istorija“).
S.Freudas etiką suprato, kaip racionaliu susitarimu grindžiamą ribojimą. „Etika yra instinktų apribojimas“ („But ethics is a limitation of instinc.“, Moses and monotheism., 1939, 119 p.). Tik šitaip galima išvengti instinktyviu požiūriu natūralios tėvažudystės (pridurčiau , vaikžudystės, brolžudystės, kitažudystės etc.)
J.Lacan‘as jam pritarė ir sakė, kad tarp Kanto ir de Sad nėra esminio skirtumo, nes veiksmą moraliu „padaro“ tik Meistro primestas moralinis imperatyvas. Šia prasme markizas de Sad‘as J.Lacan‘ui atrodytų garbinges nis, nes nesislepia už Meistro nugaros. Tad Lakan‘ui įsisąmoninta prigimtis - „pareiga mėgautis malonumu“, pabrėžia, kad kiekvienas kuriame savo etiką. Visgi, Lakanas neišvengia vidinio prieštaravimo, nes moralinio imperatyvo kritika grindžiama diskurso sąvoka, kurioje toks etinis imperatyvas jau įtvirtintas.
S.Freudas nuosekliai kritikavo etinės nelygybės ir nesuinteresuotumo principą, nors pripažino, jog faktinė lygybė nepasiekiama. S.Freudo požiūriu, edipinės situacijos suvokimas tolygus išsivadavimui iš beprasmių kaltės jausmų. Spėju, jog būtent šis bruožas vos netapo paties S.Freudo ir jo dukters Anos mirties priežastimi 1938-aisiais, kai S.Freudas atkakliai vengė emigruoti . Ar S.Freudas nebūtų pajutęs nei krislelio graužaties, jei į gestapo iškviesta ir kalio cianido ampule apsiginklavusi Anna Freud būtų nesugrįžusi? Ar tai buvo viso labo flirtas su prievarta, savotiška universitetinės puikybės ir pranašumo prieš nacius išraiška? O gal į tai galima pasižiūrėti kaip į labai nuoseklią šizoidinę – paranoidinę gynybą? Juk S.Freudas visai nuoširdžiai apgailestavo dėl pirmo pasaulino karo pabaigos, kai nutrūko kareivių gydymui (ir psichoanalizei) skiriamų pinigų srautas.
Troškimas nužudyti ir tapatinimasis su mirusiu (pasak gandų, nužudytu) tėvu, S.Freudo manymu, buvo pagrindinė nepakeliamos F.Dostojevskį kamavusios kaltės priežastimi. (S. Freudas, „Dostojevskis ir tėvažudystė“, 1928). Galime tik spėlioti, kodėl S.Freudas „nepastebėjo“ nuo paveldimos epilepsijos mirusio Dostojevskio sūnaus Aliošos, atgimusio jaunėliu Alioša Karamazovu svarbiausiame F.Dostojevskio romane? F.Dostojevskis jautė kaltę dėl sūnui perduotos epilepsijos ir jo mirties, tuo tarpu S.Freudas, mirus dukrai Sophie, laiškuose draugams apgailestavo, kad be piktos lemties neturi ko kaltinti. Gal tai tiesiog kontraperkėlimo pasekmė, bandymas išsižadėti kaltės ? Ar gali būti, jog jaučiamės kalti? Kaip ir Stefanas Zweig‘as, psichoanalizės bičiulis, nepakeldamas II pasaulino karo baisumų, baigęs gyvenimą savižudybe?
Viešajame diskurse kitas praranda veidą, tampa blausia mano paties projekcija. Tai kitas, kurį galiu įsivaizduoti, toks įsisavintas kitas. Didysis Kitas yra labiausiai pažeidžiamas, svetimas ir varginantis - svetimšalis, našlė ir našlaitis. Kitas, kurio, remiantis psichoanalizės kanonais, turėčiau nei gailėtis, nei mylėti, nei rūpintis. Psichoanalizėje kitas pirmiausia pasirodo kaip svetima mano paties dalis, neatspindėta, todėl bauginanti, tačiau ir gundanti dalis. Lengva rūpintis artimais arba idealizuojamais herojais, visai kas kita rūpintis nusikaltėliu arba narkomanu. Esu ir pats išgyvenęs laikotarpius, kai neįstengiau dirbti su priklausomais žmonėmis.
Pokarinė psichoanalizės mintis įnešė gerokų pataisų į viešąjį diskursą. Visų pirma, M.Klein šizoidinės-paranoidinės ir depresinės pozicijų paradigmos, W.Biono ir sekėjų darbai apie grupių psichologiją.
W.Biono vėlyvojo laikotarpio kūriniuose itin daug skiriama begalybei, kai apibendrinamas tik pats minties procesas bei intersubjektyvus turinys. W.Biono fenomenologinė atvirumo nuostata, grindžiama pakantumu savo paties nesusivokimui, turi nepaprasti daug sąsajų su E.Levinu.
Atskirai paminėtina prancūzų psichosomatinės minties mokykla, psichiką aprašanti mentalizacijos sąvokomis, visiškai kitomis nei britiškoji P.Fonagy mokykla. Aukščiausiame, trečiajame mentalizacijos lygyje, jau suvokdamas ir atpažindamas savo psichikoje praeities įtakas, nuolatos perkainoji iš savęs paties, čia ir dabar kylančius sprendimus. Šiame mentalizacijos etape jau nebekaltini praeities, neperadresuoji jai atsakomybės. Šiame lygyje įsteigiama santykiu su Kitu grindžiama asmeninė etika.
Žinoma, Levinas susilaukia ir kritikos. Slavojus Žižekas kritikuoja Leviną dėl kraštutinės mesianistinės atsakomybės, matydamas tai kaip būdą nusavinti ne tik kito atsakomybę už save, paverčiant kitą vergu – primetant jam aukos vaidmenį, paverčiant artimu sau. Visgi, Žižekas ignoruoja Levino pasyvumo nuostatą – atsakomybė mane ištinka, aš jos nesirenku. Žižekas kalba iš radikalios kairės pozicijų, kai prievarta suprantama kaip neišvengiamas socialinio santykio diskursas. Suprantama, kodėl E.Levinas tampa rakštimi. Jis tvirtinana, jog žydams tūkstantmečius persiekiojimo padėjo išgyventi būtent pasyvių pasyviausias pasyvumas.
Intersubjektyvioji psichoanalizė atvira E.Levino etinėms nuostatoms, nors jis dar tik atrandamas. Psichoanalizę Levino žodžiais galėčiau apibūdinti ir taip: Tai bandymas išsiveržti iš asmeninės ontologijos (perkėlimo) narvo.
Savirefleksijos arba grįžtant prie ketvirtosios aplinkybės, kodėl E.Levinas?
Jei esame pajėgūs atpažinti ir įvardinti blogį, neperleisdami atsakomybės Meistrui ar Freudui, nesislapstydami už neutralaus moksliškumo, turėtume perkainoti savo savo šalies ir visuomenės patirtį.
Įsivaizduokite, kad mūsų istorijoje nebebūtų Čiurlionio. Tarkime, jis būtų likęs kažkur toli, Peterburge, Paryžiuje ar Varšuvoje. Ką reikštų ši stoka? Drįsčiau tvirtinti, jog nieko nereikštų, kaip kad man dar visai neseniai nieko nereiškė ir Emanuelis Levinas.
Kai kas nors prašydamas pagalbos pasibeldžia į duris, esame pašaukti atsakyti. Jei kas nors šaukiasi pagalbos gatvėje, esi pašauktas atsakyti. Savisauga sako, jog tokio šauksmo geriau neišgirsti. Ir nėra jokio įstatymo, verčiančio atidaryti duris.
Levino tėvai ir broliai nužudyti Kaune pirmosiomis antrojo pasaulinio karo dienomis. Tuo metu Levinas kalėjo karo belaisvių koncentracijos stovykloje, o jo žmoną Raisą, taip kilusią iš Kauno, slapstė prancūzai, pirmiausia studijų draugas, rašytojas, filosofas Maurice Blanchot. Emanuelis Levinas prisiekė nekelti kojos į Vokietijos žemę. Jis tesėjo žodį - kai jam buvo paskirta Karl Jaspers‘o vardo premija, atsiimti jos į Heidelbergą vyko sūnus Michaelis.
Pats E.Levinas jau nepasibels į mano ar jūsų duris. Jo artimųjų šauksmas, jei toks ir buvo, liko be atsako. Ar galėčiau jaustis nei trupučio neatsakingas? Ką galėčiau pasakyti E.Levinui, jie jis būtų gyvas ir galėtų apsilankyti Kaune?
Užimdamas vergo poziciją Meistro diskurse, turėčiau pasakyti, jog už tai, kas nutiko Kitam, kokiu veidu jis bebūtų – pirmiausia atsakingas Meistras. Tai valdžia – vokiečių, lenkų arba rusų, o dabar ir mūsų pačių, teismų arba ministerijų nepasiekiama valdžia nubrėžia moralinį imperatyvą ir išvaduoja mane iš bet kokių kaltės jausmų. Būdamas baudžiauninku negali jaustis atsakingas už dvarponio išdaigas. Maža to, būti baudžiauninku, reiškia turėti asmeninių nuoskaudų.
Levinas iškelia autentiškos atsakomybės klausimą. Ar gali neišgirsti pagalbos šauksmo? Ar gali nepastebėti suimto kaimyno? Ar baimė dėl savęs yra pakankamas pasiteisinimas kratantis atsakomybės bei išsižadant kaltės? Ar suvokimas, kad prievarta ar agresyvumas yra neatskiriama žmogiškos būties dalis, tolygus leidimui pasišalinti iš prievartos scenos?
Ontologiniu principu grindžiamas Universiteto diskursas taip pat suteikia galimybę nuo tokios polemikos atsiriboti. Universitetinis diskursas pretenduoja pranokti kitus savo objektyvumu. Kai toks objektyvumas negalimas, Universitetinis diskursas tiesiog tyli. Paradoksaliai suprantama, kodėl 2012 metais Lietuvos psichologų kongrese, vykusiame su šūkiu „Mokslas praktikai, praktika mokslui“ garsiajai Garliavos istorijai nebuvo skirta vietos. Kauno psichoanalizės ir psichoterapijos studijų draugija kaip vieną galimų temų šių metų konferencijoje siūlė patyrinėti Garliavos istoriją. Prisimenu savo pirmąją reakciją išgirdus klausimą – geriau nereikia... bet vasarą gavau kelis asmeniškus bičiulių laiškus, kurie tiesiai paklausė, ką galvojate? kodėl tylite? Manyčiau, jog priežastis visai paprasta – jaučiau, jog tokioje polemikoje neišvengiamai rasis Isteriko diskursas, kuriame dominuos simptomas ar keli. Pabandęs apibrėžti ir suformuluoti analitinę poziciją apie Garliavos fenomeną, supratau, tam būtina diskusija. Ne šiaip jausmų ventiliacijai, bet mokymuisi įžvelgti, argumentuoti, ieškoti savo viešojo diskurso, kalbėti viešumoje. Profesinis narcisizmas skatina likti tarsi-neutraliais, vengti polemikos, kurioje gali apsinuoginti mūsų regresyvūs bruožai, galbūt eksponuojama gėda, bejėgiškumas, o galbūt mes ir patys galime tapti Meistro diskurso taikiniais. Psichoanalitiko kabinetas tampa savotišku draustiniu, kuris gina ir nuo kaltės, ir nuo apkaltinimo, o gal tik rezervatu nykstančiai rūšiai?
E.Levino tekstuose pasikartojančią vienuolio Zosimos lūpimis pasakyta eilutę „"Visi esame kalti už visus ir visiems, o aš labiau negu kiti" galėtų pratęsti Zygmunto Baumano mintis apie santykį su Holokaustu: „Pasirinkimas yra tarp išdidumo jausti morališkai išlaisvinančią gėdą ir gė¬dos jausti morališkai pražūtingą išdidumą.“
Mano vaikystės draugas Jonas Grunda, laimėjęs jubiliejinio paminklo konkursą Ignalinos miesteliui, jo postamente iškalė eilutę iš Senojo Testamento Patarlių knygos – „Teisiųjų laiminamas miestas kyla“. Toks buvo Jono pažadas, etinė asimetrija, atsakomybė pranykusiems miestelio gyventojams žydams, keturioms neišlikusioms sinagogoms, kurių buvimo kaip ir jų stokos nejautėme savo jaunystės metais.
S.Freudas svarstė, jog meilės motyvu galėtų būti vienoks ar kitoks bendrumas, nors pats tokio vis vienijančio bendrumo ir neaptiko. E. Levino formulėje tai - veidas. Veidas, kuriame gali atpažinti begalybę atveriantį Kitą, kur jis bebūtų - IX forte, Sibiro lageriuose, Gazoje ar Darfūre.
Viliuosi, kad psichoanalizė skirta ne vien jausti savo nepakaltinamumą, tačiau ir atsakomybę. Viliuosi, jog man pavyko šiek tiek supažindinti su E.Levino etine maksima, neredukuojant jos iki mums pažįstamų psichoanalitinių kaegorijų.
Hana Segal rašė, jog analitikai dažnai nesuvokia skirtumo tarp idealų ir idealizavimo. Ji pabrėžė, jog idealai būtini. Jie neatsiejami nuo vilties, jog santykis su Kitu gydo.