Psichoterapiniai Arvydo Šliogerio būties fenomenologijos aspektai
Tomas V. Kajokas
Santrauka:
A.Šliogerio knygoje „Būtis ir pasaulis“ iškeliamos ir gvildenamos psichoterapijai artimos problemos. Straipsnyje apžvelgiamos psichoanalizės ir būties fenomenologijos paralelės bei skirtumai. A.Šliogerio būties fenomenologijoje galima atpažinti kertines klinikinės psichoanalizės sąvokas.
Raktažodžiai:
Arvydas Šliogeris, psichoterapija, psichoanalizė
ĮVADAS
Ričardas Gavelis savo romanuose apgyvendino mistinį vidurių specialistą, apie žmogaus sielos ypatybes postmortem sprendžiantį iš vidurių. Šis herojus Ričardo Gavelio valia ar tiesiog dėl retų rečiausio sutapimo gavo vieno pirmųjų Lietuvos psichoanalitikų vardą ir pavardę. Ir nors šiuos abu –literatūrinį ir gyvąjį asmenis sieja vardas, pavardė, gerai išmanoma psichologija, juos skiria tiriamojo objekto gyvumas bei taikomų metodų kruvinumas. Tokį patį skirtumą įžiūrėčiau tarp Arvydo Šliogerio būties fenomenologijoje atskleidžiamo atvirumo fenomeno būčiai ir to fenomeno autopsijos.
Keletą metų brandinau mintį papasakoti, kokia psichoterapiška man yra Arvydo Šliogerio knyga „Būtis ir pasaulis [1] “. Tai gali atrodyti netikėta, nes knygoje tvirtinama, jog psichologija nesuderinama su būtimi. Joje nėra menkiausios nuorodos į psichoanalizę ar Z.Freudą. Gal ji būtų artimesnė egzistencialistams nei psichoanalitikams? Asmeniškumas, pratarmėje metafiziniam jaunystės dienoraščiui paties autoriaus įvardintas dideliu knygos trūkumu, psichoanalitikui tampa knygos privalumu. Visgi nėra paprasto būdo trumpai apibendrinti knygą, kuri parašyta dienoraščio principu.
Leisdamasis į Arvydo Šliogerios „Būties fenomenologijos“ analizę, pats sau pasižadėjau jokiu analitiniu skalpeliu neliesti autoriaus, o skaityti tik jo tekstus... Viliuosi, jog būtent susitaikymas su savo paties ribotumu man palieka ontofilinio matymo, įsiklausymo ir statymo malonumą. Kalbėsiu tik apie tai, kas man padėjo kitaip žvilgtelėti į mano paties kasdieninį psichoanalitiko darbą.
METODOLOGINIAI SUNKUMAI
Kaip psichoanalizę suderinti su pirmuoju filotopijos postulatu, kuris teigia, kad „ ...būtis nepažini, pažinimas-nebūtiškas [2] “? Ir nors A.Šliogeris pasiūlo gelbėjimosi ratą („Sąmonė pati savaime, kaip savimonės objektas, yra spekuliatyvi chimera, todėl ir sąmonės būtis gali būti tik būties sąmonė, ir niekas daugiau.“ [3] ), tačiau filotopijoje nepripažįstama jokio užribio – jokios pasąmonės, jokio nesąmoningumo. Kita metodologinė problema susijusi su apibrėžimu to, kas laikytina psichoterapiniu aspektu, tai yra, kas laikytina vaistu ar gydymu psichei?
Matyt, teks pasitenkinti paties Arvydo Šliogerio nubrėžtomis ribomis, ir psichoanalizės dėmesio centrą perkelti į tarsi-būtį, „vidurį tarp būties ir Nieko [4] “. Čia veikia jėgos, įdomios psichoanalitinei žiūrai: „ontinė konkretybė“ ir „ontofilinė intencija“ [5] , kurių sintezės dėka tarsi-būtis virsta būties fenomeno būtimi. Psichoanalizė nuo seno nagrinėja konkretybei ir intencijai analogiškos poros ryšį. Šitaip naujausioje savo knygoje Andre Green‘as kertiniu psichikos fenomenu laiko šiuolaikinėje psichoanalizėje dažnai ignoruojamą objekto (konkretybės) ir varos (intencijos) porą [6] . Jeigu būti dar tikslesniu, mane kaip psichoanalitiką domina sintezės priežastys ir istorija. Kaip psichoanalitikui man rūpi, kodėl į tą pačią ontinę konkretybę gali būti nukreiptos skirtingos, ir nebūtinai ontofilinės intencijos. Pavyzdžiui, jos dažnai būna ontofaginės, tiesiogine prasme ryjančios arba kanibališkos. Kokiu turiniu intencija užpildo konkretybę?
Žinoma, psichoanalizė kartais vargina savaip interpretuojamais tekstais. Psichoanalitinį matymą palyginčiau su trečiąja raganos akimi psichoanalitiko raganiaus pakaušyje, spoksančia ir tada, kai dvi atvirąsias palaužia miegas arba teksto malonumas. Ta trečioji akis, arba Įsiklausantysis AŠ yra uzurpatoriškas transcenduojantis dekonstruktorius, šliogeriškajam būties fenomenui svetimas psichoanalitinio metodo vergas. Įsiklausydamas aš visada dvejinuosi: viena su-būnanti mano dalis siekia ontofilinės konkretybės, kita mano dalis įsitvėrusi psichoanalitinio supratimo ieško pasikartojimų, paralelių, simetrijų ir asimetrijų.
Kam to reikia? Ogi aš tariuosi, aš net neabejoju tampąs konkretybe kalbančiam man žmogui, ir bandau suvokti kokiu personalizuotu daiktu jam tampu? Ar tampu jam personalizuotu - ar tik-daiktu? Ar tampu daiktu, ar tik jo fragmentu? Ar intencija pasveikti-nesveikti arba intencija gydyti-gydytis turi gydomųjų galių? Kokias intencijas kaip personalizuotas psichoanalitikas-žmogus aš atpažįstu personalizuotame paciente-žmoguje - ontofilines ar ontofagines? Ir kokias intencijas mano trečioji akis atpažįsta manyje – ontofilines ar ontofagines?
PARALELĖS IR SKIRTUMAI
A. Šliogeris rašo, jog „Nuo personos-žmogaus personalizuotas daiktas skiriasi tik tuo, kad pats jis negali man atsakyti. Tačiau tą negalėjimą kompensuoju as, nes pažįstamas daiktas man yra pažįstamas tik todėl, kad per jį aš atsakau sau pačiam; per daiktus aš bendrauju su savo būtimi, o šia prasme daiktas yra tam tikras atsakymas, jis atsako man ir yra visavertis dialogo partneris [7] “
Perfrazuojant savasties psichologijos pradininką H.Kohut‘ą, esame tokie, kokie atsispindėjome artimiausių žmonių būtyje. Tad, pavartojus A.Šliogerio leksiką, vieni kitiems esame personalizuotais daiktais; pažįstamais, bet nepažintais... Tačiau jie tariamės juos pažįstantys – norus, ketinimus, paslaptis, trūkumus. Tapdami personalizuotais daiktais kitiems, mes be savo pačių žinios dalyvaujame kitų dialoguose su jų būties fenomeno būtimi, ir patys įtraukiame tuos kitus į savo ontofilinius dialogus jau su savo būties fenomeno būtimi. Ir ką gi mums atsako mūsų personalizuoti daiktai? Ką miegančiosios gražuolės pamotei atsako stebuklingas veidrodėlis, menamo dialogo menamas partneris? Ką atsako išblukusi tėvų nuotrauka, palikta vaikų išpustytuose pigiai parduodamuose namuose? Arba berželiais apaugęs griūvantis, apleistas dvaras? Arba į tavo erdvę agresyviai besiveržiantis dangoraižis? Ar tokioje polifonijoje įmanoma išgirsti atskirus balsus ir melodijas, t.y. intencijas ir istoriją?
A.Šliogeris sumažina skirtumą tarp personalizuoto daikto ir personos – žmogaus, abu laikydamas visaverčiais dialogo partneriais. Psichoanalitikai suabejotų tokio dialogo abipusiškumu. Personalizuotas daiktas gali atrodyti saugesniu ir artimesniu nei persona-žmogus, nes pirmąjį įgarsinu aš pats, o antrasis tam priešinasi! Tačiau personalizuoti daiktai kartais tampa svetimais ir priešiškais - nes, o varge, juos be mano žinios įgarsina ir mano pasąmonė! Taigi, dialogas su personalizuotu daiktu yra dialogas su savo praeities šmėklomis ir angelais...
Gal tai paaiškintų, kodėl A.Šliogeris muzikos nelaiko menu („Muzikoje esama kažko siaubingo. Pirmiausia kelia siaubą tironiška muzikos prigimtis. Muzika pavergia mane ir paraližuoja bet kokį pasipriešinimą. [8] “). „Klausytis muzikos reiškia haliucinuoti atviromis akimis. [9] “ Psichoanalizė į haliucinacijas žvelgia kaip į neištveriamo nerimo projekciją, įgavusią be galo konkretų pavidalą, kitaip tariant, kaip į intencijos sukurtą konkretybės šmėklą. Tai galėtų paaiškinti, kodėl psichoanalizė kartais vadinama neįmanoma profesija, nes, „Sirenų giesmėms negali atsispirti net herojiška, taigi drąsi ir laisva natūra [10] “; pasąmoningos varų - sirenų giesmių galios įmanoma išvengti tik visiškai nusisukus nuo gundymo. Visgi, psichoanalizė muzikoje pirmiausia girdėtų ne sirenų giesmes, o lopšinę
A.Šliogeris rašo: „Monumentaliausias žmogaus tikėjimas yra tikėjimas pastovumu, t.y. tuo, ką galima pavadinti būtimi apskritai. Jeigu aš sakau, kad žmogus yra daiktiška būtybė, turiu galvoje elementarų žmogaus troškimą siekti pastovumo.“ [11] Toks pastovumo ilgesys ir pasikartojimų neišvengiamybė psichoanalizėje vadinama perkėlimo fenomenu: nevalingu troškimu ar baime matyti praeitį dabartyje, arba nenoru matyti dabarties. Perkėlimas padeda pripažinti personalizuotų daiktų panašumus ir skirtumus. Tai perkėlime išgyvenusi aistra (psichoanalitiko žargonu - libido) padeda sujungti dabarties namus su praeities namais ir apgyvendina juos. Tačiau kartais perkėlimas (dėl nuviltos aistros) trukdo pripažinti personalizuotų daiktų panašumus ir skirtumus, ar skatina narcistiškai neigti savo ar kitų ontinę konkretybę...
„ Dabar-eityje žmogus visada ieško to, kuo jis gyveno pra-eityje. Mūsų liūdesys aplankius neatpažįstamai pasikeitusius savo praeities meilės laukus, mūsų neviltis naujumo akivaizdoje – tai pastovumo ilgesio ženklai. Šitas ilgesys yra geriausias žmogaus istoriškumo, t.y. antilaikiškumo, liudytojas. Tad ar reikia stebėtis, kad mes nebegalime be istorijos? Juk teisingai suprasta istorija yra paskutinis būties aidas, tyliai skambantis pasaulio žmogaus rezignuojančioje sieloje.“ [12]
Tą skatinančią ieškoti neviltį irgi galima suprasti kaip pasąmoningą pastangą perkelti (ar prikelti?) praeitį, dabar-eityje atkartojant pra-eities daiktus. Kas dar galėtų būti psichoterapija, nei savo paties istoriškumo statymas? Tad kalbėdamas A.Šliogerio žodžiais, į dialogą su personalizuotu daiktu įtraukčiau savo buvusių meilės laukų angelus ir šmėklas, kurie be mano žinios, tačiau su ontofiline (arba ontofagine) intencija pra-eičiai, tarsi-netyčia parenka man dabar-eityje tarsi-netikėtai besikartojančią ontinę konkretybę.
Užmaršumu ir atmintimi gludindami būties fenomeno statinį, nuolatos atsiduriame ties ribomis - subjektyviai išgyvenamomis mūsų pačių ribomis (kitaip tariant ribotumu) bei objektyviai neįveikiamomis pasaulio ribomis (begalybe). A.Šliogeris ribą kilsteli link tobulybės:„Riba – tobulybės ženklas“ [13] . Ribos narcistiniame pasaulyje sutampa su jo pabaiga. Tai yra didžiausia šiuolaikinio žmogaus problema: kaip išgyventi, suvokus savo atskirumą, ir kaip ištverti pasaulio atskirumą?
A.Šliogerio fraze „ ...žmogaus kaip žmogaus pradžia – savo ribų suvokimas“ [14] galima trumpai apibrėžti psichoanalitinį raidos suvokimą: kūdikis ateina į pasaulį, kuriame nėra aiškių ribų; motina tampa kūdikio daiktišku ir funkciniu pratęsimu bei įkūnija visagalybę. Gimdami mes visi pradedame autistiniu monadiškumu, kuriame nėra konkretybės. Vėliau seka simbiotinis ikižodinis diadiškumas su konkretybėje išgyvenama motinos beribiškumo, visagalybės ir vėliau neišvengiamai išgyvenama bejėgiškumo drama. Tik motinos meilė – ontofilinė intencija, tik kūdikio būties fenomeno būties suvokimas jai padeda ištverti kūdikio tironiją ir paversti ją abipusiu švelnumu. Tai ypač sudėtinga dėl to, kad kūdikis yra ne šiaip sau tironas, o ir ontofagas.
Vėliau užgriūnantis Edipo laikotarpis (kitaip - triadiškumas) svarbus ne dėl baimės būti iškastruotu, ne dėl incesto ar tėvažudystės fantazijų. Visa tai yra transcendentali, psichologine prasme - gynybiška pastanga susitaikyti su savo paties naujai pažintu nereikšmingumu; kitaip tariant, pastanga pripažinti, jog nesame jokia būties fenomeno sąlyga. Tik tėvų ontofilinis sugebėjimas pripažinti kūdikio-personos būties fenomeno būtį vėliau tampa kūdinio onfofilinės intencijos pamatu.
Tad straipsnio pradžioje iškeltus klausimus verta papildyti: ar įmanoma išmokti (arba išmokyti) ontofilinio intencionalumo? Jei tartume, jog tai tikėtina, kelčiau ir asmeniškesnį klausimą – ar to gali išmokyti psichoanalizė; gal tai gali padaryti filosofija? Kaip atkurti sugebėjimą būti, kaip išlaisvinti egzistencinę aistrą būti atviru ir kurti?
Psichoanalitikai nesutaria, kur tokio sugebėjimo pradžia, ir kada tai laikytina pradžia? Gal toks sugebėjimas reiškiasi vos gimus (M. Balint [15] )? D.W.Winnicott‘o maksima, jog „Nėra tokio daikto kaip kūdikis, yra tik kūdikis ir motina“, reiškė, kad atvirumas ir kūrybiškumas atsiranda, jei pakankamai-gera motina palieka neužpildytos erdvės tarp savęs ir vaiko, pamažėle parodydama savo ir kūdikio ribotumą. Ideali motina sunaikina tokią kūrybos erdvę, nerūpestingos motinos palikta erdvė vaikui grąso vienatve ir pražūtimi [16] . Ir tada ribos neįmanoma ištverti – ją reikia įveikti, sunaikinti, arba – ignoruoti...
Kaip psichoterapiniame atvirume įveikti baimę būti neatpažintu, suvalgytu, dekonstruotu, multiplikuotu – ir neabejotinai itin personalizuotu daiktu? Arba - kaip įveikti pažintąją visuotinybę ir suteikti jai pažįstamosios visuotinybės? Daiktai kaip ir žmonės klastojami ir klastojasi nuo pat gimimo. A.Šliogeris apie tai irgi rašo: „Daiktus išstūmė daiktiškumo dekoracijos ir kaukės. Todėl visiškai suprantama, kad niekas, nei menininkai, nei filisteriai, nebetiki tų dekoracijų daiktiškumu.“ [17] Kaip psichoanalizėje įsiklausyti ir parodyti autentiškos būties fenomeno skambesį, prigesusį po primestomis ar brangiai įsigytomis dekoracijomis? Turint omenyje, kad psichoanalitinis arba filosofinis kiautas irgi gali būti nepramušamas pasipriešinimas būties fenomeno būčiai...
A.Šliogeris atsako: „Meilės laukas, būties fenomenų vietovė, gali būti duotas arba surastas, tačiau visada jis turi būti pastatytas“ [18] . Dauguma mano mokytojų tvirtino, kad tiesą pasakius, psichoanalizės netiktų kinkyti į gydymo vežimą įprastine naudos prasme, nes tai viso labo tėra skausmingas atvirumas savo paties riboms ir ribotumui. Jei egzistuoja koks nors psichoterapinis efektas, tai tik tiek, kiek „per personalizuotus daiktus aš bendrauju su savo būtimi“ [19] . Psichoterapiška yra drauge išgyvenama būtis, arba pasakius šliogeriškai – su-būtis,“tikrojo socialumo ontologinis pagrindas“. Žiūrint trečiąją psichoanalitine akimi tai galėtų būti ir ištikimybė riboms – savo amžiui, savo lyčiai, savo kalbai, savo tautai, tačiau psichoanalitiniu žargonu – ištikimybė internalizuotam kitoniškumui, kuris tampa bendrumo pagrindu. Su-būtis tampa abipusiai pripažįstama priklausomybe ir reiškiasi ontofiliniu atvirumu.
„ Būties fenomeno pastatymas ir globa visada fundamentiškai yra menas ir niekada – technika, trafaretas, taisyklė ar metodas.“ [20] Ši mintis būtų artima W.Bion‘ui, rašiusiam, jog į kiekvieną susitikimą su pacientu jis eina be išankstinės aistros, žinojimo ir nusimanymo, t.y. atidėdamas į šalį savo išankstines nuostatas, technikas, bei ankstesnių susitikimų metu susikurtą – susimanytą jo paveikslą. Greta to galėtų būti ir T.Ogden‘as, primindamas svajingo įsiklausymo svarbą, arba A.Green‘as, rašęs apie mirksnio pažįstamumo jausmą, kylantį įsiklausant į kito įsiklausymą. Ką jau bekalbėti apie D.W.Winnicott‘ą, kuris psichoterapeuto sugebėjimą atlaikyti neištveriamą būties fenomeno būtį laikė klinikinės psichoanalizės pamatu. Psichoanalizė, savo istoriją pradėjusi re- ar de- konstrukcija, šiandien siekia sintezės kaip ir šliogeriškoji būties fenomenologija.
PABAIGA
Ar statymas (jei drįstume juo laikyti ir psichoterapiją) yra baigtinis procesas? A.Šliogerio atsakymas nekelia abejonių: “Didysis statančiojo liūdesys: jis niekada nepasiekia ir negauna rezultato, nes tai, ką jis pastato, nėra nei pabaiga nei rezultatas, o yra tolesnio statymo paskata“. Tai primena S.Freud‘ą, 1937 metais rašiusį apie savianalizės (ir terapinės psichonalizės) neužbaigiamumą [21] . Psichoanalizė gali būti suprantama kaip būties fenomeno statymas su-būtyje su konkrečiu, gyvu, kartais nedraugišku, kartais priešišku, kartais mylinčiu ar puolančiu, nuvertinančiu ar dievinančiu žmogumi. Bet tai nėra liūna. Psichoanalitinis paradoksas glūdi tame, jog gydymosi ar gydymo intencija gydomųjų galių neturi, tačiau jos turi ontinė konkretybė pripildyta ontofilinės intencijos.
Šios knygos dedikacijoje Arvydas Šliogeris užrašė: „Dzūkijos pievų Žiogeliui“. Perfrazuodamas šią dedikaciją pagal W.Bion‘ą, drįsčiau pasakyti, kad psichoanalizė yra pastanga prisiminti / pamatyti / įsiklausyti į Žiogelį. Kitaip tariant, tai pastanga rasti prarastus, o gal ir niekados neturėtus namus.
Arvydas Šliogeris. Būtis ir pasaulis. Tyliojo gyvenimo fragmentai.-Vilnius: Margi raštai, 2006, - 555.Ten pat, 24 p.Ten pat, 30 p.24 p.24 p.The drive-object couple, which constitutes the basis of the psyche, is henceforth indissociable. [Objekto - varos pora, sudaranti psichikos pagrindą, nuo šiolei yra neišskiriama.] Andre Green. Key ideas for Contemporary Psychoanalysis. Misrecognition and recognition of the unconscious. –London, Routledge, 2005, -51 p.Ten pat, 87 p.Ten pat, 168 p.Ten pat, 168 p.Ten pat, 168 p.Ten pat, 54 p.Ten pat, 54-55 p.Ten pat, 60 p.Ten pat, 58 p.Balint, M. (1979). The Basic Fault. , 1-196. London/New York: Tavistock Publications.Winnicott, D.W. (1971). Playing and Reality. , 1-156. London: Tavistock Publications.Arvydas Šliogeris. Būtis ir pasaulis. Tyliojo gyvenimo fragmentai.-Vilnius: Margi raštai, 2006, 173 p.Ten pat, 58 p.Arvydas Šliogeris. Būtis ir pasaulis. Tyliojo gyvenimo fragmentai.-Vilnius: Margi raštai, 2006, - 87 p.Ten pat, 153 p.Freud, S. (1937). Analysis Terminable and Interminable. The Standard Edition of the Complete Psychological Works of Sigmund Freud, Volume XXIII (1937-1939): Moses and Monotheism, An Outline of Psycho-Analysis and Other Works, 209-254