PSICHOANALIZĖ IR TIKĖJIMAS

Tomas Kajokas

Ar įmanoma, kad viename žmoguje išsitektų psichoanalitinis mąstymas ir tikėjimas? Jei taip, ar tarp jų egzistuoja skiriamoji linija? Ar tokiu atveju tikėjimas ir psichoanalizė išsaugoja savo tapatumą? Kaip tikintis ar netikintis psichoterapeutas laikosi neutralumo tikinčiojo ar netikinčiojo atžvilgiu, ir ar toks neutralumas įmanomas? Tai galima išreikšti ir kur kas griežtesne paties S.Freudo abejone: ar religija suderinama su žmogaus brandumu, psichine sveikata ir asmeniniu savarankiškumu ar laisve? Tokie įvadiniai klausimai galėtų atspindėti aitrią įtampą, dešimtis metų tvyrančią tarp psichoanalizės ir religijos.

O prasidėjo toji įtampa nuo Sigmundo Freudo. S. Freudas buvo ne šiaip sau netikintis žmogus. Jis aktyviai kritikavo religiją.

Peržvelgiant esminius Freudo pasisakymus religijos tema, tektų pradėti nuo trumpo 1907 m išspausdinto straipsnio "Obsesiniai veiksmai ir religinė praktika". Šiame straipsnyje S.Freudas išvedė paralelę tarp religinių apeigų ir obsesinių ritualų. Besiremdamas panašumais ir analogijomis, S.Freudas prilygino neurozę individualiam religingumui, o religiją – visuotinei obsesinei neurozei.

Po šešerių metų 1913 m. "Toteme ir tabu" S.Freudas primityvų religingumą kildino iš Edipo komplekso. Tabu atsirandąs kaip bandymas išvengti tėvažudystės ir kraujomaišos.

Dažniausiai cituojamame 1927 m. paskelbtame darbe "Vienos iliuzijos ateitis" S.Freudas religiją apibūdino kaip iliuziją ir net haliucinaciją, nesuderinamą su tikrove ir net prieštaraujančią jai. S.Freudas vėl pakartojo, kad religija savo prigimtimi tesanti vaikystės metu užsimezgusi įkyrumų neurozė, kylanti iš baimės prieš baudžiantį negailestingą Tėvą – Dievą, ir skirta šiam Tėvui - Dievui nuraminti. Pasak S.Freudo, infantiliai tikima, kad Tėvas – Dievas galįs apginti nuo gamtos stichijos, pasirūpinti geresne lemtimi (net ir amžinybe) bei teisingai atlyginti už paklusnumą, vargus ir netektis.

1939 m. viename iš paskutiniųjų savo darbų "Mozė ir monoteizmas" S.Freudas ir toliau plėtojo tėvažudystės idėją. Jis pasirėmė 1922 metais Edward Sellin iškelta hipoteze, kad Mozė buvęs egiptiečių karo vadu, išvedusius žydus iš Egipto ir besistengusiu atversti juos į monoteizmą. Pasak šio scenarijaus žydai monoteizmo išsižadėjo, o Mozę – nužudė, ir tik po aštuonių šimtmečių iškilęs kitas Mozė atkūrė monoteistinę religiją. Nors pats hipotezės autorius E.Sellin gan greitai pripažino ją nepagrįsta, S.Freudas į tai nekreipė dėmesio. Jis tiesiog pakomentavo savo studiją kaip mokslinį romaną.

Apibendrinus galima pasakyti, kad S.Freudo požiūriu,

1. dievas yra žmogaus kūrinys,2. religingumas kyla iš vaikiško bejėgiškumo,3. dievo paveikslas atkartojo vaiko matomą tėvo paveikslą, arba kitaip tariant – atkartoja edipinę situaciją,4. tikrovė nepatvirtina religinių idėjų ar net prieštarauja joms.

S.Freudui nekilo nei mažiausios abejonės, kad mokslas, visų pirma psichoanalizės mokslas religiją, t.y iliuziją panaikins. Tuo tikėjo ir to siekė daugelis psichoanalizės pradininkų. Antai Helen Deutch, aprašydama sėkmingą psichoanalizės taikymo atvejį, apgailestavo, kad nežiūrint žymaus bendro pagerėjimo, jai nepavyko išvaduoti pacientės iš gilaus religingumo jausmo.

Toks atviras priešiškumas religijai, pirmiausia katalikybei, neskatino dialogo, ir neprisidėjo prie psichoanalizės praktikavimo katalikiškose šalyse. Akivaizdu, kad sulaukta ir nepritariančių balsų. T.S.Eliotas komentuodamas Freudo darbus apie religiją pasakė, jog „tai mažai turi bendro su religijos praeitimi ar dabartimi, ir ničnieko, kaip aš galiu tai įvertinti, su jos ateitimi“.

Taigi, psichoanalizės ir religijos santykiai prasidėjo karingai. Tokio karingumo priežastis nėra visiškai aiški. Paties S.Freudo pateikta religijos kritika, žiūrint iš psichoanalizei itin svarbios neutralumo perspektyvos, kelia daugiau klausimų nei duoda atsakymų. Kodėl S.Freudas taip supaprastino religiją ir nuvertino tikinčiuosius bei tikėjimą? Religinė praktika ne visuomet liudija primityvų turinį, o nereligingumas ar netikėjimas nėra tapatus išsilaisvinimui iš „infantilių iliuzijų“. Freudo kritika derea teistinei religijai, kurioje centrinę vietą užima vyriškos lyties Tėvas- Dievas. Ką daryti su religijomis, kuriose centrinė vieta tenka moteriškai dievybei? Dar kebliau su neteistinėmis religijomis taoizmu ir dzen-budizmu...

Čia tiktų prisiminti nepaprastą S.Freudo žavėjimąsi rašytoju Romenu Rolanu. Pastarojo 70 mečio proga S.Freudas parašė straipsnį, kuriame pavadino R.Rolaną žmogumi, pasiekusiu aukščiausią įmanoma humanizmo viršūnę. Romenas Rolanas išpažino budizmą, buvo aktyvus jo skleidėjas Vakarų pasaulyje, parašęs keletą biografinių knygų apie savo religinius mokytojus. Po to, kai, atsakydamas į „Vienos iliuzijos ateitį“, Romenas Rolanas pabrėžė Freudo ignoruojamą skirtumą tarp religijos ir religinio jausmo (ar tikėjimo), S.Freudas pripažino pats tokio jausmo nepatyręs, ir mandagiai pridėjo, kad jo požiūris religiją gali būti peržiūrėtas. Žinoma, jei tam būtų mokslinių įrodymų. Tad ir po minėtos išlygos S.Freudo kritiškumas religijai neatlėgo.

Ir nors didžioji psichoanalitikų dalis laikosi S.Freudo požiūrio, kad religija išraiška yra regresija iki infantilaus bejėgiškumo, net ir tarp klasikinės psichoanalizės pasekėjų būta kitaip mačiusių tikėjimo vietą ir reikšmę. Pirmasis ištikimas S.Freudo pašnekovas religijos tema - Oskaras Pfisteris, pastorius ir S.Freudo draugas bei mokinys, gynęs religijos ir psichoanalizės suderinamumą. Greta jo paminėtini ir tokie vardai kaip Meninger, Horney, Fromm, Loewald, Rizzuto, Kohut, Winnicott.

Visgi, kas paskatino tokį kritišką Freudo požiūrį į religiją?

Pirma, psichoanalizė kritikavo religiją dėl psichopatologijos raiškos per religinį aktyvumą. Išties, ritualai, tame tarpe ir religiniai, gali būti naudojami išvengti sąlyčiui su realybe ar ją padaryti ją lengviau pakeliama. Projekcijos gali siekti visatos pakraščius.

Antra, psichoanalizė užsistojo persekiojamus kitaminčius (turėta omenyje inkvizicijos ir kita). Religinis fanatizmas bei fundamentalizmas ir šiandien kelia grėsmę ir baimes, peržengdamos valstybių ir žemynų sienas. Tačiau nepakantumas kitaminčiams ar fundamentalizmas nėra vien religinio mąstymo pasekmė. Tą gerai žino gyvenusieji Sovietų Sąjungoje.

Trečia psichoanalizė buvo švietėjiškos dvasios kūdikis, kuriama kaip gamtos mokslas ir priešpastatoma taip vadinamam religijos mokslui. S.Freudas buvo su tais racionalistinės mąstysenos mokslininkais, kurie teigė, kad mokslas gali tapti solidžia alternatyva religijai ar net mokslo religija.

Psichoanalizės tyrinėtojai pastebėjo ir daugiau aplinkybių, galėjusių įtakoti S.Freudo nuostatas religijos ir religingumo atžvilgiu. Viena iš jų – skausmingi nesutarimai su psichoanalizės kitaminčiais ir bandymai aiškiau nuo jų (visų pirma K.G.Jungo ir A.Adlerio) atsiriboti. K.G. Jungas rėmėsi universaliu dievo archetipu, savo šaknimis nueinančiu į pasąmonę. Jungo akimis, tikėjimas yra kelias į autentiškumą. Netgi A.Adleris nematė prieštaravimo tarp žmogaus autonomijos bei religinio jausmo. Paradoksalu, tačiau psichoanalizė neištvėrė savo pirmųjų eretikų, vienokiu ar kitokiu būdu atskyrusi juos nuo psichoanalizės bažnyčios.

Kita spėjama tokio karingo nesutarimo su religija priežastis – sudėtingi paties S.Freudo santykiai su savo motina, valdinga ir įtakinga moterimi, užgožusia silpnoką ir neryžtingą tėvą. Ši aplinkybė iškilo pastebėjus, kad, nepaprastai idealizuodamas sūnaus ir motinos santykius, S.Freudas nebuvo pakantus moterims. Būtent feministės pastebėjo, kad S.Freudo religijų kritikoje katalikybė matoma kaip silpna, melaginga, neįgali, globos besivilianti religija - moteris, o judaizme pabrėžiamas stiprus vyriškasis aspektas.

Kartais čia prisimenama ir S .Freudo auklė, čekė katalikė, vesdavusis jį bažnyčion, iš kurios mažasis Zigis į gana pasaulietiškus tėvų namus parsinešė pirmuosius įspūdžius apie Dievą. Išsiskyrimas su pirmąją aukle buvo netikėtas. Mažajam Zigiui tada buvo šiek tiek daugiau nei du su puse metų. Auklė buvo apkaltinta skatinusi Zigį vagiliauti – nešti jai monetas. Monetos atsitiktinai buvo rastos tarp kitų mažojo Zigio žaislų. Auklė, rodos, net perduota policijai. Iš čia kildinama ir kiek skandalinga hipotezė apie Sigmundo Freudo krikščioniškąją pasąmonę, dėl netikėto išsiskyrimo su religingąja aukle pasireiškusios gynybišku priešiškumu viskam, kas galėjo priminti šį ankstyvą praradimą.

Taigi, praėjus beveik šimtui metų nuo pirmųjų pastabų apie religiją, turėjusi numirti iliuzija vis dar gyva, o psichoanalizė permąsto savo požiūrį į tikėjimo fenomeną. Ar įmanoma praktikuoti psichoanalizę ir būti tikinčiu? Ar būti tikinčiu tolygu būti infantiliu, silpnu, siekiančiu globos, laukiančiu amžinybės ir užtarnauto atlygio už visus praradimus bei gerus darbus? Tikėjimo svarbą ginantys analitikai iš esmės laikosi požiūrio, jog žmogus negali įveikti tam tikros pažinimo ribos, o santykis su pasąmone savo turiniu yra santykis su Dievu.

Aš trumpai tepaliesiu keletą svarbių aspektų.

Pirmiausia – pasakojimas. Kažkada manyta, kad psichoanalizė rekonstruoja praeitį. Ir vos tik praeitis rekonstruota, žmogus atsikrato jį kamavusių pasąmoningų konfliktų. Šiandien psichoanalizė suprantama ir kaip būdas papasakoti nenutrūkstamą savo paties istoriją. Šioje istorijoje nėra aiškios ribos tarp jos atkūrimo ir kūrybos. Tačiau istorijos ir savasties perkainojimas įmanomas tik turint tęstinumo pojūtį. Šiuo požiūriu, religiniai tekstai yra žmonių giminės pasakojimas. Juos tektų vertinti ne kaip mokslinį veikalą, kuriame reikalingi įrodymai ar nuorodos į pirminius šaltinius, tačiau pasakojimą, kuris kaskart iš naujo skatina perkainoti tiek tekstą, tiek autorius, tiek ir jo klausytojus. Kaip analogiją priminčiau Biono komentarą apie jo sunkiai skaitomas ir dar sunkiau suprantamas knygas. Jis siūlė atrasti tekstą ir kurti prasmes skaitant. Nuo kitaip perskaityto ar kitaip išgirsto ar kitaip suprasto teksto prasideda naujas to paties teksto gyvenimas. Ir jei mums daugeliu atvejų pavyksta ištverti savo pačių nežinojimą, - iki paskutinio sakinio, iki paskutinės sesijos minutės, iki kito susitikimo su pacientu, kodėl religinei tematikai – ir jos tekstams neturėtų būti taikoma ta pati pakantumo ir smalsumo nuostata?

Čia gali būti regimas ir kitas svarbus aspektas – iliuzija kaip pažinimo fenomenas. Winnicott, Erikson, Bion, Balint, Meisner vienokiais ar kitokiais žodžiais įvardijo poreikį turėti erdvę, neužimtą jokia baigtine prasme, erdvę, kurioje pažinimas rutuliojasi ir gimsta. Jis nuolatos turi iliuzijos atspalvį, nes niekuomet nepasiekia žinojimo begalybės. Nauja patirtis nepanaikina iliuzijos – ją pakeičia kita iliuzija.

Tiek S.Freudas, tiek ir jo oponentai sutarė, kad tikėjimas gali turėti psichologinių priežasčių. Kita vertus, tokių priežasčių buvimas savaime nenuginčija tikėjimo objekto. Pasak K.G. Jungo religijos ištakos prasideda visuotinėje pasąmonėje. Bomfordas, pasiremdamas Matte –Blanco koncepcija apie simetrinę logiką, palygino penkias pasąmonės ir krikščioniško dieviškumo charakteristikas:

Pasąmonė belaikė – laikas neribotas, Dievas amžinas.Pasąmonė beribė – erdvė neribota, Dievas – begalinis.Pasąmonė neprieštaringa – joje įmanoma viskas, Dievas neišsakomas, neišreiškiamas.Pasąmonė kondensuoja, Dievas – nedalijamas.Pasąmonei lygiavertė vidinė ir išorinė realybės, Dievas – Kūrėjas, galįs viską.

Taigi, dėl savo pasąmonės mes negalime išvengti sąlyčio su nežinojimu ir begalybe, arba, pasak Andrade, siela turi religinį matmenį.

Yra, matyt, ir pats skausmingiausias psichoanalizės ir tikėjimo sąlyčio taškas: pačiame žmoguje. Psichoterapeutas su išankstine nuostata apie tikėjimą rizikuoja pavirsta egzorcistu, išvarančiu ne tik piktąsias, bet visas dvasias , arba misionieriumi, slapčiomis bandančiu atversti pasimetusią avelę. Psichoanalizė yra tiesiog metodas. Tai nėra pasaulėžiūra. Ji neturi ir negali konkuruoti su religija ar tikėjimu. Taigi, asmenini tikėjimas ar netikėjimas tampa tyrinėjimo objektu. Tačiau žmonės skirtingai perskaito tekstus, žmonės skirtingai tiki Dievą, o kai kurie – neįstengia tikėti. Kaip pasakytų Filho – mes judame nuo Žmogaus – kaip – Dievo link Žmogaus – su – Dievu. Visagalybė ne visada įvardijama kaip Dievo pasireiškimas atskirame žmoguje, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje yra tiek daug atvirai demonstruojamo visagalybės jausmo be suvokto ir išpažįstamo religingumo.

Kartą, seminaro apie narcizmą metu, mano kolega Jefgenijus Šarovas pasakė mintį, kuri gražiai atvėrė dar vieną psichoanalizei ir tikėjimui bendrą perspektyvą: „Puikybė krikščionybėje yra viena iš didžiausių ydą. Vos tik žmogus pagalvoja atsikratęs puikybės, jis ir vėl į ją panyra.“ Tad davatkiškumas būtų tinkama religinės puikybės, o ateizmas – mokslinės puikybės iliustracija.

Per vidines objektų reprezentacijas reiškiasi žmogaus branda. Dievas taip pat turi savo reprezentaciją, ir ji susijusi su bendra asmenybės branda. Žmogui-kaip-Dievui Dievas nereikalingas, nes jis pats yra dievas ir sau, ir kitiems. Dievybės gali prireikti, bet tik kaip aptarnaujančio personalo, paslaugios dvasios, džino Aladino ir pan.

Norėčiau užsiminti apie maldą ar meditaciją, kuriuos galima apibūdinti kaip bandymą priartėti prie begalybės – arba Dievo. Galima įsijausti į žmogų, meno kūrinį. Tai vadinama empatija. Malda galėtų būti matoma kaip pastanga įsijausti į begalybę. Toks įsijautimas iš esmės yra simbolinis grįžimas į rojų - simbiotinį buvimą drauge. Psichoanalizėje toks grįžimas vadinamas regresija. Dabar jau sutariama, kad sugebėjimas trumpam regresuoti yra žmogiškos laimės ir kūrybiškumo pamatas. Ar tikėjimui netiktų tai, kas tinka meilei, poilsiui, pasitikėjimui?

Galima dvejoti, gal tikintis žmogus gyvena nuolatinėje regresijoje? Visos didžiosios religijos akcentuoja veikimą. Pasak religijos tekstų, tiek Mozė, tiek Kristus, tiek Mahometas, tiek Buda buvo gundomi pasilikti palaimos būsenoje, bet visi pasirinko veikti žmogiškame ribotame pasaulyje. : ir tik žmogiškas ribotas pasaulis yra kelias į amžinybę. Taigi, pasak Meisner, brandus tikėjimas turi dar vieną matmenį – veikti, kurti.

Užbaigti norėčiau Wilfredo Biono žodžiais apie psichoanalizę, iš jo veikalo „Dėmesys ir interpretacija: „Tai, ko siekiama, yra pastanga apimanti tiek dievo (Motinos) atkūrimą, tiek dievo evoliuciją (beformio, begalinio, neišreiškiamo, nesančiojo), pastanga, įmanoma tik tokioje būsenoje, kurioje nėra atminties, aistros ir nusimanymo.“