Psichoanalizė
 
Neatsirandame tuščioje vietoje. Esame bandanti save suvokti savo pačių patyrimo pasekmė. Sunkumai yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis, o kasdienė įtampa skatina reikalingas permainas. Tačiau kartais įtampos neatlaikome. Kartais neatpažįstame jos ištakų, nors aiškiai jaučiame užgulantį sunkumą. Kartais žinome, kodėl nerealizuojame savo gyvenimo tikslų, o kartais net nenumanome, kodėl juos pasirinkome. Kartais gerai prisimename  traumuojančius įvykius. Kiekvienas turime savo psichikos braižą, - savaip džiaugtis ir savaip liūdėti. 

Gimusi prieš šimtą metų psichoanalizė buvo tobulinama, peržiūrima, plėtojama skirtingomis kryptimis. Kertine jos sąvoka lieka pasąmonė (arba sąmonei nepažini psichikos sritis). Pasąmonėje slypi dalis troškimų, jausmų ir patirties. Tačiau pasąmonė nėra vien tik sendaikčių krautuvė. Ji - nepastebimas vedlys, kartais, deja, galintis ir paklaidinti. Psichoanalizės metu siekiama suprasti vidinių konfliktų prigimtį, išraišką, nesuprantamus pasikartojimus. Tai suteikia galimybę perkainoti ligi tol abejonių nekėlusius savo jausmus, įsitikinimus ir sprendimus. Perfrazuojant A. Green, psichoanalizė išskirtina tuo, kad suvienija sielą ir kūną. Dėl to paties ji susilaukia ir negailestingų kaltinimų. 
 
Psichoanalizėje siekiama suprasti. Tai gerokai daugiau nei žinoti. Analitikas bendrakeleivis, kokiu ruožu bekeliautum - nutviekstu pavasarinio džiugesio ar klampios nevilties. Psichoanalizėje nebūna trumpų išvykų... 

Pirmasis susitikimas 
 
Psichoanalizėje pirmasis susitikimas neretai vadinamas tiesiog interviu. Iš pradžių aptariamos priežastys, paskatinusios psichoterapijai. Psichoterapeutas stengiasi suprasti, kaip pacientas jaučiasi, ko tikisi, ar yra pasirengęs gilintis į savo pasąmoninius konfliktus. Kitu atveju gali būti rekomenduojama kitokios psichoterapijos formos. Pirminio pokalbio metu pamatuojami paciento poreikiai, lūkesčiai, pasirengimas gilintis į vidinius konfliktus bei terapijos galimybės. Pacientas ir psichoterapeutas susipažįsta, ir palankiu atveju susiklosto abipusiu pasitikėjimu grindžiami santykiai. Tai tampa pagrindu vėlesniam gydymui.  
Su pacientu aptariamos ir psichoterapijos sąlygos (valandų skaičius, mokestis ir pan.). 
 
Kaip vyksta psichoanalitinė psichoterapija ir psichoanalizė? 
 
Klasikinėje psichoanalizėje pacientai sesijos metu guli, o psichoterapijoje pacientas ir psichoterapeutas sėdi atsisukę vienas į kitą veidu (veidu į veidą). Sesija įprastai vyksta 1 -3 kartus per savaitę ir trunka apie 45 minutes.  
 
Psichoanalitinė psichoterapija iš esmės yra pokalbio terapija, t.y. pacientas ir terapeutas bendrauja kalbos pagalba. Be įprastinio rankos paspaudimo nėra jokio fizinio kontakto. Pokalbio temą laisvai renkasi pacientas. Paprastai kalbama apie svarbius dalykus, ar tai būtų kasdienio gyvenimo įvykiai, ar sapnai ("karališkasis kelias į pasąmonę"). Psichoterapeutas kartkartėmis klausia ar komentuoja. Pokalbio metu kylančius jausmus siekiama įvardinti bei ieškoma jų ištakų.  
 
Paciento noras rasti sprendimą ir noras bendradarbiauti su psichoterapeutu tampa šio proceso pamatu. Tarp paciento ir terapeuto užsimezgantys santykiai taip pat tampa tyrimo objektu, nes juose atsispindi pasąmonės veikla. Jie iškyla lūkesčių, vilčių arba nerimo ir abejonių pavidalu. Pagrindinis dėmesys skiriamas tam, kas vyksta čia ir dabar. 
 
Psichoanalizė - kur kas intensyvesnis savęs pažinimo būdas. Jos metu sesijos vyksta 4-5 kartus per savaitę, o pacientas, kaip minėta, guli ant sofos. Tuo tarpu psichoterapeutas sėdi kiek nuošalyje, atokiau nuo paciento žvilgsnio. Šie techniniai psichoanalizės ypatumai leidžia giliau žvilgtelėti į jausmus ir mintis, į praeitį. Nors psichoanalizė yra kur kas intensyvesnė nei psichoterapija, įprastai ji trunka ilgiau nei du, o dažniausiai - keturis ar penkis metus.  
 
Visgi psichoanalizė nėra metodas, kuris besąlygiškai tiktų kiekvienam ieškančiam atsakymo. Todėl pirmųjų susitikimų metu gali būti aptariamas ir psichoanalizės kaip metodo tinkamumas. 
 
Ar galima tapti priklausomu nuo psichoterapeuto? 
 
Dauguma vidinių konfliktų siejami su nesąmoningu noru ar baime priklausyti nuo kitų žmonių. Panašūs santykiai tarp gydytojų ir pacientų dažnai susiklosto sergant lėtinėmis ligomis. Be abejo, vykstant psichoterapijai atsiranda panaši priklausomybė ir skirtingi ją lydintys jausmai. Visa tai nagrinėjama, bandoma suprasti šios priklausomybės poreikį ir jos baimę. Visa tai veda didesnio savarankiškumo link. Analitiko (ar psichoterapeuto) uždavinys yra darbuotis paciento laisvėjimo labui. 
 
Kokią vietą užima vaikystė ir santykiai su tėvais? 
 
Psichoanalizė ar psichoanalitinė psichoterapija apima visas gyvenimo fazes. Paciento ir terapeuto tarpusavio santykiai padeda atpažinti ankstyviausią paciento patirtį, pažinti jo ir tėvų bei brolių ar seserų tarpusavio santykius. Praeitis dažnai nenuspėjamais būdais įtakoja dabartį. Pažinus praeitį, iš naujo ją pergyvenus (neretai kitaip nei vaikystėje), suvokus jos išraiškas dabartyje, dvasia ir protas tampa laisvesni. 
 
Psichoanalitinės terapijos trukmė ir tikslas 
 
Psichoanalitinės psichoterapijos efektyvumas yra tiesiogiai susijęs su jos trukme. Apibendrintai galima tarti, jog terapija tęsiasi kol kenčiama dėl dvasinio diskomforto. Paprastai nenumatomas joks konkretus terminas, o terapija baigiama bendru psichoterapeuto ir paciento sutarimu. Pacientas turi teisę bet kada psichoterapijos atsisakyti, tačiau toks atsisakymas turi būti suvoktas (t.y. tam skiriama bent kelios sesijos). Tad ir psichoanalitinės psichoterapijos trukmė skaičiuojama ne mėnesiais, o metais.  
 
Intensyvinant susitikimų dažnumą galima pagilinti pačios psichoterapijos intensyvumą (kartais tai būna neišvengiama siekiant išjudinti psichoterapinę situaciją). Sesijų dažninimas neįtakoja psichoterapijos trukmės (tarkim, klasikinė psichoanalizė, vykstanti keturis ar penkis kartus per savaitę, planuojama mažiausiai dviems metams).  
 
Kartais įmanoma ir trumpesnė fokusuota psichoanalitinė psichoterapija, kuri apsiriboja 20 - 30 susitikimų, vykstančių kartą per savaitę.  
 
Psichoanalitinė psichoterapija padeda pamatyti vidinius konfliktus, kurie dėl žmogaus psichologinių savybių jam pačiam lieka nepažinūs. Terapijos metu atsirandanti įžvalga padeda pažinti save. Siekiama ne šiaip išsivaduoti iš vieno ar atskirų simptomų, tačiau atkurti pasitikėjimą savimi, atrasti gyvenimo skonį, naujos įžvalgos dėka pakeisti santykius su kitais žmonėmis.